kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Antika

Sofoklis


V a. pr. Kr. atėniečių labiausiai mylėtas ir gerbtas buvo tragikas Sofoklis (gr. Σοφοκλῆς, 496–405 m. pr. Kr.), vienas iš trijų didžiųjų graikų tragedijos autorių greta Aischilo ir Euripido. Sofoklis susilaukė išskirtinių publikos simpatijų: dramų varžybose dionisijų švenčių metu jo tragedijos net dvidešimt keturis kartus užėmė pirmąją vietą. Tačiau ir Sofoklis rodė didelį palankumą savo poliui: apie jo meilę tėvynei sklido pasakojimai, garsėjo jis ir tuo, kad vis atsisakydavo pelningų kitų kraštų valdovų kvietimų persikelti ir statyti tragedijas kitur. Kilęs iš Atėnų priemiesčio Kolono, turtingo prekeivio Sofilo šeimos, Kolonui išsaugojo didelę pagarbą. Ji pasireiškia net tuo, kad paskutinės savo tragedijos
Oidipas Kolone veiksmą nukelia į šį Atėnų priemiestį. Kolone suranda prieglobstį legendinis karalius Oidipas paskutinėmis savo gyvenimo valandomis, ši vieta tampa ir jo pomirtinio poilsio vieta.
Nuo vaikystės Sofoklis garsėjo savo grožiu ir puikiomis savybėmis, buvo ugdomas ir mokomas muzikos ir poezijos meno. Šešerių išrinktas vadovauti berniukų chorui Salamino jūrų mūšio šventime, mat buvo labai gražus. Šis minėjimas – labai svarbus įvykis atėniečiams, būtent prie Salamino 480 m. pr. Kr. graikų laivynas įveikė persų pajėgas ir apsaugojo visą Graikiją nuo persų užkariavimo. Suaugęs Sofoklis atėniečių gerbtas ir vadintas dievų mylimuoju dėl gražaus kūno ir veido, jis niekuomet nebuvo ligų liečiamas, visur išlaikė saiko ir harmonijos jausmą.
Sofoklis aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, turėjo ir visuomeninių pareigų: išrinktas strategu, Jūrų sąjungos iždininku, kolegijos pirmininku, dievo Asklepijo žyniu, valstybės tarnautojų probulų komisijos, sudarytos krizei po nesėkmingo 415 m. pr. Kr. Sicilijos žygio įveikti, nariu. Bičiuliavosi su žymiuoju politiku Perikliu, istoriku Herodotu, gerbė tragiką Aischilą, vertino jaunesnį kolegą Euripidą. Būdamas jaunas Sofoklis ir pats neretai vaidindavo savo dramose, tačiau gana greitai, dėl nusilpusio balso, vaidybą turėjo mesti. Jo sūnūs Jofontas ir Aristonas irgi rašė tragedijas. Pats Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, himnų, elegijų. Mūsų dienas pasiekė septynios jo tragedijos:
Ajantas, Antigonė, Trachinietės, Filoktetas, Elektra, Oidipas karalius, minėtoji Oidipas Kolone. Išliko dalis satyrų dramos Pėdsekiai ir daugybė kitų dramų fragmentų. Vaisingiausias jo kūrybos laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais.
Sofoklio dramaturgo kelias prasidėjo pergale prieš Aischilą tragedijų varžybose, jis laimėjo išskirtinėmis aplinkybėmis. Aischilas tuo metu buvo šešiasdešimties metų šlovę pelnęs garbus dramaturgas, o Sofoklis – tik jaunas 27 metų poetas. Kova Atėnuose sulaukė didelio dėmesio: varžytuvės veikiau vyko ne tarp dviejų tragikų ar jų darbų – dramų trilogijų, bet tarp dviejų tragedijos meno stilių. Teisėjai laurus skyrė Sofokliui, jo jaunystei ir atrastoms naujovėms: įvestam trečiam aktoriui, spalvingoms dekoracijoms, vieno mito siužetu siejamų trilogijų atsisakymui ir kitoms. Po šių varžybų daugiau nei šešiasdešimt metų Sofoklis rašė ir statė tragedijas bei satyrines dramas. Sofoklio naujovė graikų teatre ta, kad jis ryžosi orchestroje, arba teatro aikštelėje, šokusį ir dainavusį chorą padidinti nuo dvylikos iki penkiolikos asmenų ir sutrumpinti jo atliekamas partijas, taip pat išplėtojo dialogus, įvedė trečią aktorių. Iki jo vienu metu scenoje tegalėjo vaidinti du aktoriai, paprastai vyrai, su kaukėmis praviromis burnomis, o kiti atlikdavo statisto funkciją, todėl jų kaukių burnos būdavusios sučiauptos. Sofoklis taip pat ryžosi keisti dekoracijas – jos tapo spalvingesnės ir gausesnės; jis panaikino principą tragedijų trilogijas susieti būtinai tik vienu mitu. Taip išplėtojo graikiškos tragedijos tipą, kuris vėlesniais laikais jau nebekito.
Sofoklio kūryboje ryškūs keli principai: tradicinių moralinių ir etinių normų išsaugojimas, pagarba papročiui, garbingo gyvenimo reikšmė, herojai atitinka V a. pr. Kr. viduryje populiarią kalokagatijos (gr.
kalos kai agatos, „geras ir gražus“) idėją. Sofoklio tragedijų veikėjai idealizuoti; anot Aristotelio, tokie žmonės, kokie jie turėtų būti. Sofoklio tragedijų veiksmas pagrįstas daug geriau nei Aischilo, įvykius sieja stipresni priežastiniai ryšiai. Tačiau jo tragedijų filosofija linkusi ginti tradicija grįstą moralę: veikėjai vadovaujasi protėvių papročiais, gina tradicinę polio religiją ir kultus. Tarkime, viena sunkiausiai suvokiamų situacijų vaizduojama tragedijoje Elektra – tai Oresto ir Elektros konfliktas su motina Klitemnestra, pasibaigęs motinos nužudymu. Pirmasis šį mitinį siužetą į tragediją perkėlė Aischilas tragedijų trilogijoje Orestėja, kurią sudaro tragedijos Agamemnonas, Choėforos ir Eumenidės. Tragedijose pasakojama, kaip grįžusį iš Trojos karo Agamemnoną nužudo jo žmona Klitaimnestra drauge su meilužiu, vyro pusbroliu Aigistu. Klitaimnestros ir Agamemnono sūnus Orestas atkeršija už tėvo mirtį – nužudo Aigistą ir motiną. Dėl to Orestą ima persekioti keršto deivės erinijos, nuo kurių išgelbsti Apolonas ir Atėnė. Praėjus maždaug keturiasdešimčiai metų po Aischilo Orestėjos, prie šios temos sugrįžta ir Sofoklis. Jo dramoje Elektra mėginama pateisinti motiną žudančius vaikus, tuo tarsi parodyti pagarbą tradiciniam mito variantui. Pagrindiniai skirtumai tokie: Elektra, kuri Aischilo Choėforose atliko tik epizodinį vaidmenį, yra silpna ir paklusni gerokai stipresniam ryžtingai nusiteikusiam broliui, o čia įgauna naujų spalvų – tai nuskriausta, nuolat motinos žeminama našlaitė. Elektra mylėjo nužudytą tėvą ir nesugebėjo dovanoti jį nužudžiusiai motinai, tuo užsitraukdama didelę šios nemalonę. Tuo tarpu sesuo Chrisotemidė, susitaikiusi su motina, patogiai gyvena rūmuose. Elektros ir jos sesers kontrastas vėlesnį kerštą motinai paverčia tarsi visai suprantamu ir pagrįstu dalyku. Elektra keršija skriaudikei ir taip įvykdo archajinį graikų priesaką žūtbūt atkeršyti savo tėvo žudikui. Net jeigu tas žudikas būtų tavo paties motina.
Sofoklis draminį konfliktą paprastai išsprendžia visai kitaip negu Aischilas – nepalieka sutarimo galimybės: susidūręs su priešinga jėga, tikrasis herojus nugali. Jei jis žūsta, vis tiek nugali jo principai, jo tiesa. Štai ankstyviausioje mūsų laikus pasiekusioje Sofoklio tragedijoje
Antigonė nugali Antigonės tiesa, Oidipe karaliuje Oidipas grumiasi su savo nežinojimu ir įveikia jį. Dažnai griebiamasi kontrastu kuriamos herojų priešpriešos. Viena iš tokio kontrasto priemonių – „kalbų varžybos“: veikiantys asmenys pasikeičia kalbomis, kuriose išreiškiami priešingi požiūriai atskleidžia charakterių skirtingumą, pagrindžia skirtingą elgseną ginčijamo klausimo atžvilgiu. Sofoklis taip pat išplėtojo tragedijų moterų paveikslus – iki tol jų vaidmuo buvo gana menkas. Parodoma, kad moteris, kaip ir vyras, gali būti kilni, paklusti aukščiausioms moralės normoms, o ne tik bevalė, savo nuomonės neturinti žmona, nuolankiai liekanti stipraus vyro šešėlyje.
Sofoklio tragedijoms būdinga ir draminės kompozicijos dinamika: dažniausiai jos pradedamos ekspozicinėmis, išplėtotomis įvedimo į situaciją scenomis, jose paaiškėja pradinė dalykų sankloda, nutapomas būsimų veikėjų poelgių eskizas. Vėliau draminis vyksmas tai spartėja, tai lėtėja, kol pasiekiama lūžio akimirka, po kurios vyksta nedidelis sulėtėjimas, atokvėpis, ir visos dramos kulminacija – aukščiausios įtampos taškas, po kurio staigiai greitai pakrypstama galutinės atomazgos link. Dėsningoje ir motyvuotoje įvykių eigoje, nulemtoje veikėjų charakterių, galima įžvelgti ir slaptą dieviškų jėgų veikimą. Tačiau skirtingai nei vėlesnėse Euripido dramose, dievai neišnyra ir nenulemia tragedijos baigties, taigi dar nėra būdingas
Deus ex macchina (liet. „Dievas iš mašinos“), kai tragedijos baigtis netikėtai nulemiama dievybės ir dramos konfliktas paliekamas iki galo ne visai išspręstas.
Dėl jautrumo tapant veikėjų paveikslus ir giluminių moralės temų nagrinėjimo graikų aukso amžiuje suskambusių Sofoklio dramų aktualumas nemažėja ir šiandien: Oidipas, Antigonė, Kreontas, Jokastė ir kiti – vieni ryškiausių pasaulinės literatūros veikėjų. Sofoklis vaizduoja gerą ir gražų, kūniškai ir dvasiškai tobulą, garbingai gyvenantį ir garbingai mirštantį, niekuomet neatsižadantį savo principų ir visuomet nugalintį žmogų. Toks Sofoklio veikėjas išreiškia tvirtą tikėjimą teisinga pasaulio tvarka bei tiesos pergale.
Mėgstamas Sofoklis ir Lietuvoje. Jo tragedija
Antigonė – iki šiol populiariausia antikinė drama Lietuvos mokyklose, o vienas ryškiausių šių dienų režisierių Oskaras Koršunovas į teatro sceną perkėlė Sofoklio dramą Oidipas karalius, iki šiol mielai žiūrimą šalies teatro mėgėjų.

Raminta Važgėlaitė
Sofoklis. Antigonė.Sofoklis. Edipas karalius.Sofoklis.

Ar žinote, kad...